Prieš beveik pusšimtį metų išleistas „Portnojaus skundas“ taip ir liko pats skandalingiausias amerikiečių rašytojo Philipo Rotho – Nacionalinės knygų, Nacionalinės kritikų, Pulitzerio, Bukerio ir beveik Nobelio premijos laureato – romanas. Jo autorius buvo kaltinamas ne tik visas moralės normas pamynusiu seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu. Dorovingi kritikai šią knygą niekinamai vadino „masturbacijos romanu“, o žydų ortodoksai – „komunistuojančio gojaus skiedalais“.
Pagrindinis knygos (anti)herojus – religingoje žydų šeimoje užaugęs jaunas, gražus ir respektabilus Niudžersio žmogaus teisių komisijos darbuotojas – iš tikrųjų yra dėl sekso pamišęs ir nuolatinio kaltės jausmo kamuojamas neurotikas. Jam labai patinka šiksos, t. y. ne žydų tautybės merginos, tačiau mylėtis su jomis žydui negalima! Iš čia ir kyla visos neurozės, atvedusios nelaimėlį ant psichoanalitiko kušetės ir privertusios prapliupti pajuokos, ironijos ir sarkazmo kupinu srautu.
Romanas, kaip ir pats jo herojus, – dvilypis. Tai ir dramatiška psichologinė tradicijų suvaržyto žmogaus tragedija, ir be galo šmaikšti Amerikos žydų gyvenimo parodija. Puikiai tinka ir bendresnis apibrėžimas: „Portnojaus skundas“ – tai ironiškas perspėjimas bet kuriai žmonių bendruomenei, statančiai akliną atskirties sieną tarp „savų“ ir „svetimų“.
