Originalus žinomo rašytojo novelių romanas – ryški žmogaus gyvenimo projekcija: iš nebūties į nebuvimą. Kas esmingiausia šiame trumpučiame šviesos blyksnyje, paženklintame nuolatinio mirties dvelksmo metafizinėje erdvėje? Ar egzistuoti, prisitaikyti, neigti ir griauti, ar priešintis, kovoti ir kurti, plačiąja prasme, orientuojantis į dvasines vertybes, į tėvų, giminės, genties patirtis?
Veiksmas romane nusitęsia per visą antrąją XX a. pusę ir perkopia į XXI a. su neišvengiamais socialinių lūžių ir pervartų aidais, persmelkiančiais kamerinę erdvę. Vis dėlto svarbiausia medžiaga, iš kurios konstruojamas romanas, – pagrindinio veikėjo analizė, jo santykis su žmonėmis ir aplinka, jo pastangos spręsti žmogiškąsias egzistencijos problemas, atsidūrus ribinėse gyvenimo situacijose.
Taigi, ar „gyvenimas tėra laikina gyvybės deklaracija, ar kažkas daugiau, turi aiškėti ne tik romano veikėjui, bet ir skaitytojui“.
