Serija: „Stridens skönhet och sorg #1“.
Dar niekas taip intymiai ir šiurpiai nepasakojo apie Pirmąjį pasaulinį karą. – El País
Štai kas yra karas: ne mirties pavojus, ne raudona sviedinio liepsna, apakinanti, kai jis švilpdamas praskrieja ir sprogsta, o jausmas, kad esi marionetė lėlininko rankose. Kartais tas jausmas sukausto širdį lyg pati mirtis.
„Karas gražus generolams, žurnalistams ir mokytiems žmonėms“, – pagalvojo prancūzų pėstininkas Renė Arno, traukdamasis su 30 išlikusiųjų fronto linijoje prie Verdeno iš 100 atžygiavusių karių. Karo grožis ir liūdesys yra nepaprastas pasakojimas apie Pirmąjį pasaulinį karą, talentingo istoriko surinktas iš devyniolikos realiai gyvenusių ir į konfliktą patekusių asmenų dienoraščių, atsiminimų ir laiškų. Tarp jų yra amerikietis karo lauko chirurgas, australė serbų armijos vairuotoja, anglė slaugė rusų armijoje, už osmanus kovojęs nuotykių ieškotojas iš Pietų Amerikos, dvylikametė vokietaitė ir keletas kitų civilių. Jie paeiliui pasakoja, ką matė ar jautė tą dieną, nė nenutuokdami, kaip baigsis karas ir koks bus jų likimas. Tarp karių palydėtuvių 1914 metų rugpjūčio ketvirtąją, kai Elfrydė traukia namo ištiesusi kario paspaustą ranką, ir 1918 metų lapkričio tryliktosios, kai Budapeštą pasiekė sutriuškintos austrų-vengrų armijos kavaleristas Palas Kelemenas ir tyliai susiraitė priemenėje, kad nepažadintų tėvų, – ketveri siaubo, bado, pažeminimo, išsekimo ir liūdesio metai įvairiose karo scenose nuo Vakarų fronto, Alpių ir Balkanų iki Rytų fronto, Mesopotamijos ir Rytų Afrikos, kurie vienodai lamdė valstybių ir pavienių žmonių likimus.
Peteris Englundas (g. 1957 m.) yra ne vieną premiją savo šalyje pelnęs švedų istorikas ir rašytojas, kurio knygos išverstos į penkiolika kalbų. Jis dirbo kaip karo korespondentas Balkanuose, Afganistane ir Irake. Šiuo metu P. Englundas yra Švedijos akademijos, kuri atrenka literatūros Nobelio premijos laureatus, narys, o nuo 2009 metų – dar ir nuolatinis sekretorius. Savo meistriškame, itin originaliame istorijos veikale Peteris Englundas visiškai naujai pažvelgia į epochas skiriantį įvykį, išdidina mažiausiai tyrinėtą, bet labiausiai sukrečiantį komponentą – eilinio vyro ir moters patirtį, aprašo ne tik karo tragediją, siaubą, bet ir absurdiškumą, o kartais netgi grožį.
