Šis pasakojimas – apie mano patirtį įgytą jūroje ir krante.
Patirtis, įgyta, atrodytų, tokiose skirtingose veiklos srityse, iš tiesų yra gana panaši. Tarkime, daugelį buriavimo pamokų perkėlęs į įmonės vadovo kasdienybės verpetus supratau, kad jos veikia bei pasitvirtina ir čia. Žinoma, laive galioja savos tradicijos ir savi – rašyti ar nerašyti – įstatymai. Tačiau laive kur kas greičiau išsigrynina visi dalykai, ekstremaliose situacijose atsiranda tikrumas, čia itin svarbu susitelkti, tad nelieka vietos jokiam balastui. Todėl ilgainiui supranti, kad laivas – tai lyg mažytis valstybės ar įmonės modelis, kur įgula yra darbuotojai, o kapitonas – vadovas.
Mano buriavimo ir verslo patirtis papildė viena kitą – jos susiliejo į vieną lyg nerimstantys vandenys ir netikėtai išplukdė tam tikrus atsakymus, ne sykį į krantą išmetė vienos ar kitos keblios situacijos sprendimus. Kaip nepasiduoti panikai ir stresui? Ko mus moko štormas? O štilis? Koks turėtų būti kapitonas arba apskritai lyderis? Kokios jo savybės įkvepia pasitikėjimą, o kokios kelia sumaištį? Kur yra demokratijos ribos? Kaip suvaldyti ir sutelkti kūrybingam darbui skirtingų žmonių komandą?
