„Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” – istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu – unikali knyga, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje, „Wilnaer Zeitung” laikraščio leidykloje 1918 m., remiantis straipsniais, periodiškai skelbtais tame pačiame leidinyje nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. I-ojo pasaulinio karo metu Vilnius vokiečių kariams, tarnaujantiems Rytų fronte, įgijo tranzitinės geografijos prasmę. Tai buvo miestas, pasak P. Monty, jungiantis svetimą ir mažai pažistamą kraštą su gimtaisiais namais ir tuo pačiu primenantis apie prarastas taikaus gyvenimo galimybes. „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” kviečia keliauti po miestą vietinio gyventojo žingsniu. Tokia miesto pažintis, skelbia P. Monty, – ypatinga meno forma, sudaranti kievienam keliautojui galimybę pajusti kūrybinę laisvę. P. Monty kviečia karį išsivaduoti nuo fronto baisumų ir atrasti Vilniuje tai, kas nepriklauso karui; o vietiniams gyventojams, priešingai, patariama surasti tai, kas karo – didelių pasikeitimų – metu lieka nepakitę.
Kūrinio pradžioje pateikiamas originalus, kupinas įdomių įžvalgų Laimono Briedžio įvadas. Taip pat knygoje pateiktos vertingos archyvinės iliustracijos – fotografijos.
Šiuolaikiniam skaitytojui „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” atveria du Vilniaus pažinimo kelius. Pirmiausia šią knygą galima skaityti retrospektyviai, tai yra naudotis ja kaip dingusio miesto gidu – vaikščioti po miestą, kurio jau nebėra. Tai ypač pasakytina apie miesto erdves ir kultūrinius kontekstus, pavyzdžiui, žydų ir totorių kultūras, kurios jau nesugražinamai prarastos. Taigi galima teigti, kad „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” – tai pasakojantis Vilniaus žemėlapis, suteikiantis galimybę palyginti dabartinį miestą su tuo, kuris gyvavo prieš šimtą metų. Antra, „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” – tai aukštos literatūrinės vertės kūrinys, parašytas žinomų vokiečių rašytojų, kurių santykis su Vilniumi turi daugybę biografinių aspektų. Todėl, pasak L. Briedžio, Paulis Monty (P. Fechteris ir M. Jacobsas) gali užimti tvirtą vietą Vilniaus literatūriniame kanone ir stoti į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Moravskis, Frankas, Sirokomlė, Gary, Miloszas, Venclova. Skaitytojai ne tik turės išskirtinės progos susipažinti su I-ojo pasaulinio karo Vilniumi, regėtu svetimšalių karių akimis, bet ir bene pirmą kartą surasti ir atpažinti reikšmingą pasaulinėje literatūroje „flaneur” – klajoklio – personažą Vilniaus kontekste.
Nutaręs išsiaiškinti, kas gi slepiasi po Paulio Monty pseudonimu, žymus sociologas, kultūrologas, garsiosios monografijos „Vilnius – savas ir svetimas” autorius, Kanadoje gyvenantis mokslininkas Laimonas Briedis po ilgų tyrinėjimų pirmą kartą neseniai identifikavo, kad „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas” iš tiesų yra parašytos dviejų autorių – Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Abu rašytojai buvo Vokietijos publicistai ir literatūros veikėjai: P. Fechteris (1880–1958) garsėjo kaip vienas iš pirmųjų ekspresionistinio meno kritikų Europoje, o M. Jacobsas (1875–1945) buvo žymus teatrologas ir dramaturgas.
