1999 metų rugsėjo 15-osios, trečiadienio, vakarą nejungiau televizoriaus. Ne tik todėl, kad buvo nepakeliama žiūrėti į save, regis, tokią nerangią, sukaustytą…
Pirmojoje Atleisk laidoje rodytas istorijas žinojau mintinai. Vaikščiojau namuose iš kampo į kampą, vis dirsčiodama į laikrodį ir mintyse regėdama tai, ką tuo metu turėtų matyti žiūrovai.
Toje pirmojoje istorijoje daug kartų buvo ištartas žodis atleisk. Vėliau daugybė motinų, tėvų, brolių ir seserų, kūkčiodami ar sukandę dantis, kad nepratrūktų rauda, kartos jį tūkstančius kartų. Kad delsė, kad pritrūko ryžto pakovoti dėl savo vaiko, kad baimė būti atstumtam, išjuoktam užgožė poreikį tiesiog būti šalia. Ir kas pasakys, jog tai pritempti atsiprašymai? Bet tai buvo pradžia. Pradžia, nulėmusi tai, ką po jos darėme ir tebedarome. Ašis, apie kurią pradėjo suktis mūsų gyvenimas. – Palmira Galkontaitė
Intriga ir ašaros, dramatiškos, netikėtos istorijos, priblokškiantys likimo vingiai, stulbinantis atvirumas… Šios knygos herojai – neišgalvoti. Tai žmonės, gyvenantys šalia mūsų, o jų istorijos – iš tikrųjų patirtos, išgyventos, nepagražintos, verčiančios susimąstyti. Savo vaikų dėl jų pačių gerovės išsižadėjęs rusas karininkas; kojų netekusi mergaitė Raselė, apie kurią kadaise kalbėjo visa Lietuva, ir ją pasiaukojamai gydęs chirurgas; čečėno ir žemaitės sūnus, vėliau užaugintas sovietinės armijos pulkininko, karo veterano; Italijoje į vergiją parduotas jaunas lietuvis… Keliolikos tūkstančių kilometrų kelionės, bemiegės naktys – Airija, Rusija, Armėnija, Gruzija, Afganistanas, Lotynų Amerika.
Per kelias pirmąsias savaites, vos debiutavusi, garsioji ir pirmoji Lietuvoje viešų išpažinčių laida „Atleisk“ pelnė stulbinančius reitingus. Puslapis po puslapio verčiant šią knygą atsiskleidžia kankinanti laidos rengėjų darbo įtampa, kerinti, nenuspėjama paieškų kasdienybė ir dvejonės bei atsakomybė už viešai ištartą žodį, už parodytos istorijos padarinius.
Televizijos žurnalistė, laidų vedėja Palmira Galkontaitė šioje knygoje pasakoja apie daugelio Lietuvos žiūrovų pamėgtą laidą „Atleisk“, nuo 1999 m. transliuotą per LNK, o 2004 m. pervadintą į „Nepriklausomą paieškų tarnybą“ ir nuo 2008-ųjų rodomą per Lietuvos televiziją. Autorė praskleidžia lietuviškos televizijos pasaulio uždangą, supažindina su jos užkulisių virtuve. Taip pat suteikia progą skaitytojui tarsi pačiam dalyvauti laidos kūrimo procese, todėl knyga bus įdomi net ir tiems, kurie niekada nebuvo „Atleisk“ ir „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ laidų žiūrovai.
