Prisiminimų knygoje nuostabiai – įžvalgiai ir melancholiškai – susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.
Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo.
Stambulo liūdesys – tai vietinės muzikos nuotaika ir kertinis poezijos jausmas, tai požiūris į gyvenimą ir dvasinė būsena, tai – pagrindinis dalykas, kurio dėka miestas tampa miestu.
Bet dabar aš noriu papasakoti ne apie Stambulo melancholiją, bet apie panašų jausmą – liūdesį, kuriuo didžiuojasi ir kurio nuotaikomis gyvena visas miestas.
