Stambulas, 1976-tieji metai. Trisdešimtmečio Kemalio nekankina jokie rūpesčiai; jis turtingas, jo laukia puiki ateitis, sužadėtinė Sibelė priklauso gerai, tinkamai šeimai, jie myli vienas kitą ir netrukus ketina susituokti. Tačiau sutikęs seniai nematytą tolimą giminaitę, aštuoniolikmetę Fiusuną, Kemalis stačia galva neria į meilės verpetą. Apgirtęs nuo aistros, jis supranta, kad vedybos su neturtinga Fiusuna neįmanomos, tačiau išsiskyrimas atrodo dar labiau nepakeliamas. Aistra ir meilė prieš įsipareigojimus, baimę prarasti padėtį visuomenėje ir kaltę – visa tai veda į neišvengiamą tragediją, po kurios Kemalis visą save pašvenčia tam, kad judviejų meilės istorijai sukurtų muziejų. Muziejų, kuriam lygaus nėra visame pasaulyje: butą, kuriame susitikinėdavo įsimylėjėliai, Kemalis paverčia paminklu tam laimingam laikui ir jausmui, pražuvusiam kartu su Fiusuna. Galingam jausmui, sugriovusiam planuotą ateitį, tačiau savo nekaltumu pavertusiam Kemalį kitu – išdidžiu ir garbingu – žmogumi.
Nekaltybė – ne fiziologinė, o moralinė sąvoka, sako Pamukas. Ji, kaip ir meilė, išlieka kasdieniuose daiktuose, paprasčiausiuose namų apyvokos reikmenyse, papuošaluose ar niekniekiuose, kuriuos lytėjo mylimosios rankos. Kasdienybė yra verta, kad jai pastatytume muziejų, jei ji buvo nušviesta meilės.
“Nekaltybės muziejus” – tai liūdna, subtili ir nepaprasta meilės istorija apie du įsimylėjėlius, brangiai sumokėjusius už savo aistrą, baimę, prisitaikėliškumą ir nekaltumą.
