Nepralenkto rubajatų meistro Omaro Chajamo (apie 1048–1131) poezijos svarbiausi motyvai – vynas ir mylimoji (pagal sufizmo simboliką – dieviškoji ekstazė ir Dievas) – daro jį labai populiarų šiuolaikiniame pasaulyje. Žvelgdamas į nebūties gelmę, Chajamas užgniaužia sielvartą, šaiposi iš piktos lemties ir ragina džiaugtis kiekviena laimės akimirka.
Ką žemėj šioj turi,
suaižės ir sukris,
O rankose paliks
tik vėjo sūkurys.
Tu rūpinkis įgyt kitų,
ne žemės turtų,
Nes žemiškus tiktai
vaizduojiesi turįs.
