Žinomos rašytojos N. Kliukaitės-Kepenienės savita pasakų knyga apie laumes, vėjus, sniegą, įvairius netikėtus nutikimus, kylančius iš lakios vaizduotės, pasąmonės, sapnų, šešėlių žaismo.
Neskaitę šios knygelės nesužinosime, kad yra paukščių ir žvėrių kalbos ir prokalbės, kad žodį galima išauginti kaip daigą (čia tektų dar paklausti jaunikaičio – poeto Vėjo Vėjuko)… Ir auga tada tas žodis kaip pupa, į „dangų lipa, eilėraščiais pasiliepsnodamas“; o tuo tarpu kito poeto eilėraštis štai ėmė ir „įsidegė. Spragėjo šnypšdamas“…
Kažin, ar kas iki šiol girdėjo, kad galima suverpti liūdesį, netvarką, blogus pažymius, ir jie tada išnyks. Ir gal niekam neatėjo į galvą, kad prireiktų laikyti dailiojo sapnavimo egzaminus, „kad vėjai, ilgai uždaryti vienoje širdyje, ima ir sukelia audrą“, o lietus prisiuva dangų prie žemės…
Daugybė įdomių dalykų slypi šiuose poetiškai skaidriuose tekstuose, jie negąsdina pamėklėmis ar smurto scenomis, nes jų čia paprasčiausiai nėra.
Knyga iliustruota autorės piešiniais.
