Вячеслав Назаров „Дороги надежд“, 1982 m.
Susirūpinimas mokslo žinių plėtotės, technikos progreso keliamomis etinėmis ir filosofinėmis problemomis ypač jaučiamas fantastinėse V. Nazarovo apysakose. Pirmuosiuose šio žanro kūriniuose „Mirtingųjų žaidimas“, „Mėlyni dūmai“ dar dominuoja mokslinėje fantastikoje ne kartą gvildentos temos („nulinė erdvė“, kelionė į žvaigždes), autoriui būdingos moralizavimo tendencijos, „aktyvaus pasaulio pertvarkymo“ idėjų propaganda. Brandžiausiuose V. Nazarovo mokslinės fantastikos kūriniuose „Ramybės drumstėjas“, „Silajaus obuolys“, „Suprų sukilimas“, „Žaliosios Žemės durys“ jau abejojama, ar žmogui pavyks išsiveržti į kosmosą, apsigyventi tolimose planetose ir išvengti Žemės gyvenimui būdingų socialinių, moralinių, ekologinių problemų. Ateiviai iš Žemės mėgina „pasėti“ gyvybę negyvose kristalų planetose („Ramybės drumstėjas“). Specialiųjų Žemės tarnybų pasiuntiniai įvykdo valstybės perversmą Sviros planetoje, kurios santvarką, negailėdamas satyrinių spalvų, autorius pavaizduoja kaip autoritarinių Žemės režimų parodiją („Silajaus obuolys“). Aptikę kosmoso platybėse stebuklingo „gyvybės vandens“— protovito — vandenyną, žmonės gabena tą vandenį į Žemę ir gaivina juo savo nualintą planetą. Keistos gigantiškos būtybės — suprai, plaukiojantys protovito vandenyne, žmonėms nė kiek nekliudo, tačiau ekstremistiškai nusiteikę „pasaulio užkariautojai“ iš neapykantos nesuprantamiems svetimiems padarams mėgina juos sunaikinti ir sukelia katastrofą („Suprų sukilimas“). Smerkdamas neapykantą ir nepakantumą mums nesuprantamoms gyvybės formoms, autorius ragina žmones vadovautis protu ir tolerancija. „Sunku būti protingam. Bet jei mes ryžtamės pradėti dialogą su Visata, turime būti protingi“,— daro išvadą V. Nazarovas.
