Tamsus paskutinis lapkričio ketvirtadienis, Padėkos diena. Ši šventė švenčiama kaip šeimos ir draugų susiėjimo diena. Prasideda tamsiausias metų periodas, tačiau visi gyvena artėjančių Kalėdų laukimu. Tačiau ne „Dolce Agonia“ personažai, jiems Padėkos diena tampa keistu psichologiniu išbandymu.
Šonas – airių poetas, gyvenantis Naujojoje Anglijoje, Kanadoje. Jis – nepataisomas alkoholikas, pasikvietęs Padėkos dienai atvykti dvylika savo bičiulių. Tai – vidutinio amžiaus kosmopolitai ir intelektualai, kurių kiekvienas mieliau leistų šią šventę kitur. Tačiau jų gyvenimo būdas ir praeities klaidos neleidžia jiems būti savo šeimų rate, tad tenka pasinerti į šiek tiek tragikomišką bičiulių draugiją.
Sniegas įkalina Šono svečius ir šie negali išvykti taip greit, kaip norėtų. Ir Padėkos diena virsta viena didele kolektyvine išpažintimi – apie prarastą ar iššvaistytą laiką, apie neišsipildžiusias svajones ir giliai slypinčias baimes. Kiekvienas iš šių draugų pažįsta kitus geriau nei jie patys. Prie šventinio stalo kiekvienas sėda su savo istorija, savo silpnybėmis, skausmu ir nerimu.
Egzistencinė Nancy Huston drama „Dolce Agonia“ pasakoja apie vidurio amžiaus krizę, senus rūpestingai saugomus jausmus, baimę prisirišti ir atvirai kalbėti, nes prieraišumas netrunka virsti priešiškumu. Dvylika svečių – tarsi dvylika šių laikų apaštalų, susirinkusių iš viso pasaulio, ieškančių paguodos, bet nenorinčių atverti savo vidaus. Galiausiai, ir pats namų šeimininkas nuo svečių slepia žinią apie savo ligą.
„Dolce Agonia“ papasakota visažinio Dievo balsu – jis subūrė prie vieno stalo šiuos sudėtingo likimo žmones, o dabar piktdžiugiškai tampo veiksmo virveles. Jis žino kiekvieno iš personažų mirties aplinkybes, puikiai mato jų ateitį. Aiškiaregystės dovana jis dalinasi su skaitytojais, tad visi veikėjai tampa makabriško spektaklio režisieriaus bendrininkais. Nors romano personažų nesieja niekas, išskyrus bendrą praeitį, juos vienija pastangos dabartyje rasti krislelį prasmės.
Nancy Huston – kanadiečių rašytoja, sukūrusi penkiolika romanų ir keturiolika ne grožinės literatūros kūrinių. „Dolce Agonia“ – vienuoliktasis jos romanas. Autorė rašo prancūziškai ir pati verčia knygas į anglų kalbą. Jos gimtoji kalba anglų, tačiau rašydama prancūziškai ji geriau perteikia savo mintis, kurias telieka išversti. Už savo literatūrinę veiklą autorė apdovanota Kanados ordinu. Taip pat ji yra Lježo ir Otavos universitetų garbės daktarė.
