Panelei Onai Vitkus, sulaukusiai šimto ketverių metų, kiekvieną šeštadienį padėti tvarkytis namuose ateina paskirtas berniukas skautas. Iš pradžių į berniuką ji žiūri įtariai, tačiau laikui bėgant jie susidraugauja.
Pati sau Ona atrodo niekuo neypatinga, tačiau berniuko akyse – ji retenybė. Jis sugalvoja, kad būtų nuostabu įrašyti senolės prisiminimus apie jos nepaprastai ilgą gyvenimą. Ona ima jam pasakoti apie savo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką iš Lietuvos emigravusius tėvus, apie jų darbą, pastangas, kad duktė sėkmingai pritaptų naujojoje šalyje.
Ona Vitkus staiga suvokia, koks be galo mielas jai yra jos gyvenimas, tarsi niekuo neišsiskiriantis, tarsi kasdienis dirbtinių perlų vėrinys. Tačiau jame retkarčiais suspindėdavo tikrų brangakmenių. Berniukas iš jos traukia istoriją po istorijos: kartais linksmas apie pašėlusį jos gyvenimą, o kartais tokias skaudžias…
Kai vieną dieną berniukas neateina, o prie Onos durų išdygsta jo tėvas Kvinas, pastaruosius metus koncertavęs su grupe, senoji ponia supranta, kad gyvenimas ją vis dar gali nustebinti.
