Agatha Christie (1890–1976) — detektyvo karaliene pelnytai tituluojama britų rašytoja visame pasaulyje išgarsėjo savo sukurtais personažais — žymiuoju sekliu Erkiuliu Puaro ir senute mis Marpl. Tačiau garsioji rašytoja neapsiribojo vien kriminalinėmis istorijomis. Prisidengusi Mary Westmacott slapyvardžiu, ji kūrė gyvenimiška patirtimi paremtus romanus, kurie tapo tokie pat populiarūs, kaip ir detektyvai. Kaip Mary Westmacott, o ne Agatha Christie, ji galėjo išsakyti tai, ką galvojo apie moters vidinį pasaulį, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius. Įsimenantys charakteriai, santūrus stilius, gyvenimo išmintis — visa tai, kas geriausia A. Christie kūriniuose, gyva ir M. Westmacott romanuose.
Džoana Skjudamor, rami, santūri, tobulai išauklėta ponia, žinanti, kaip elgtis visais gyvenimo atvejais, ir labai patenkinta savimi, važiuoja į Bagdadą paviešėti pas dukrą. Puikiai tvarkanti savo gyvenimą, ji manosi sėkmingai „sutvarkiusi“ ir dukros santuoką, — o po gerai atlikto darbo belieka grįžti namo. Tačiau belaukiant traukinio dykumoje jai norom nenorom tenka kelias dienas praleisti apmąstant savo gyvenimą. Iš nuotrupų ir nuojautų pamažėle ima dėliotis kitas Džoanos Skjudamor veidas: šalta, siekianti visus valdyti moteris, nieko nežinanti apie vaikų išgyvenimus, nelaimingas dukterų meiles. Moteris, nuo kurios į tolimas šalis pabėga vaikai, o vyras slapčia myli kitą moterį…
Praregėjimas staigus ir sukrečiantis — tikrovė pasirodo esanti visiškai kitokia, nei įsivaizduota.
