Kaip ir pirmoji Martyno Starkaus knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, antroji –„Tuk tuk Indija“ – parašyta kelionės dienoraščio forma. Tokia pat sąmojinga, kiek mažiau nutrūktgalviška ir išsamesnė – absoliuti tekstų dauguma parašyta specialiai knygai, niekur neskelbta.
Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Toli gražu ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančiai kilometrų buvo įveikta penkiese susigrūdus į Mumbajuje pirktą mielą seną automobiliuką, pramintą „Lachudra“ (iš knygos sužinome, kad tai „toks senovės indų žodis, dažnai vartojamas ir Lietuvoje“). Tokia demokratiška transporto priemonė jau iš tolo signalizuoja, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį vietos gyvenimą, pažinti ne paradinę Indijos pusę. Bet ir ne specialiai ieškoti tamsiosios, purvinosios pusės – atvirkščiai, žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve. Ir galbūt pamėginti praskleisti magiškos Indijos traukos paslapties šydą.
Knyga gausiai iliustruota puikiomis nuotraukomis. Tarp žinomų Indijos grožybių jose daugybė dėmesio vertų vietų, į kurias turistai retai kelia koją.
