Vieno žymiausių lietuvių rašytojų Mariaus Katiliškio romanas tai ne tik grožinės literatūros žanro kūrinys, kuriame vaizduojamas lietuvio išeivio Beniaus Uoginto gyvenimas Amerikoje, bet ir savitas meninis dokumentas, verčiantis dar kartą apmąstyti realų išeivio lemties dramatizmą. Jame rašytojas išreiškia požiūrį į jam svetimą pasaulį, industrinę civilizaciją, su „Emerald“ gatvės gyvenimo ritmais bei papročiais, ilgesio, vienišumo ir atskirties jausmu.
Ką pamatytume, pasižvalgę po lietuvišką XX a. 7-ojo dešimtmečio Čikagą?
– Grinorkas, atkakusias iš krajaus dar aname šimtmetyje, uoliai lankančias kažkurią iš vienuolikos lietuviškų bažnyčių ir tebejaučiančias stoctjardų dvoką.
– Naujais „fordais“ Halsted street zvimbiančius buvusius dipukus ir bobulytes, visai nesirengiančias į kazimierines ar tautines kapines.
– Jaunimą, lankantį Šv. Jurgio ar kažkurią kitą lietuviškos parapijos mokyklą, vakarais ieškantį aistringos meilės patirčių.
– Jų tėvus, smaksančius prie televižino su vienu iš keliolikos lietuviškų laikraščių, klausančius kažkurios lietuviškos radijo stoties, o gal koncerto „Lietuvių auditorijoje“, plaunančius gyvenimo kartėlį kokioje lietuviškoje karčiamoje…
Pamatytume, kaip po lietuvišką Čikagą bastosi iš fabriko išmestas Benius Uogintas, ištikimas savo lemties nuorodai: gyvenimas yra bjaurus.
Rašytojas Juozas Aputis šį Mariaus Katiliškio romaną pavadino „Juodąja drobule“, mat, palyginti su Antano Škėmos „Baltąja“, jis pasirodė tikresnis savo žmogiškumu, praradimo išgyvenimo gyliu, kaži kokiu tvirtesniu kūniškumu.
