Nugarėlėje parašyta – „Tai žaisminga, intriguojanti egzistencinė kelionė per savo trumpą gyvenimą”…
Pagrindinis veikėjas – Jonas Žemaitis (negirdėję išjungia kompiuterius ir eina skaityti Lietuvos pokario istorijos arba prie Krašto apsaugos ministerijos). Veiksmo vieta – jo kapas. Pasakojimo vietos – kaimas N, Paryžius, Fontenblo, Palanga ir kt. Pagrindinės pasakotojo moterys – Elena (žmona), Natalija (kirpėja), Pieninė (ryšininkė), Marja Petrovna (stribė), nepagrindinė – Salomėja Nėris (poetė (nauja)) ir kt. Veiksmo laikas – viena Jono Žemaičio diena, per kurią reikia nužudyti savo bendravardį – pavardį išdaviką. Taip pat aktyviai veikia: Afanasijus Dušanskis (stribas), Vasilijus Sinycinas (stribas), Kasperavičius (partizanas), neaktyviai – pulkininkas Lebedevas (NKVD), grafas (tiesiog grafas) ir kiti. Ką veikia? Važiuoja vežimu (ilgai), šnekasi daug (dažnai apie „antrą galą”, nors ir užuominomis – priklausomai nuo to, kas šneka), šaudo (ypatingai retai), geria ir daro nesąmones (stribai), skraido (grafas), kerpa (Natalija). Yra labai gražių epizodų (pvz., Žemaitis ir Natalija prie Senos), o „Žali” – tai dažai, kaip ir viršelyje nupiešta. Štai tiek supratau aš. Beje, dar supratau įžangą, kuri visai kitaip nuteikė…
