Knyga „Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940“ lydi to paties pavadinimo parodą, kurią organizavo Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Tai autorių kolektyvo parengta studija apie tarpukario Kauno moderniąją architektūrą ir tuometinį Kauno optimizmo fenomeną, padariusį įtaką tiek politiniam, tiek socialiniam ir kultūriniam gyvenimui laikinojoje sostinėje.
Kai 1919 m. Kaunas netikėtai tapo laikinąja Lietuvos Respublikos sostine, miestas visiškai pasikeitė. Tai buvo atsakomybė ir įpareigojimas, kuris atėjo drauge su optimizmu ir kūrybiniu nusiteikimu. Per maždaug du dešimtmečius mieste iškilo beveik 12 tūkstančių naujų pastatų, Kaunas tapo moderniu, elegantišku miestu ir europietiška sostine.
Kauno suklestėjimas ir tarpukariu iškilusi architektūra tapo labai svarbiu valstybingumo simboliu jau vėliau – sovietinės okupacijos metais. Iki šių dienų kauniečių ir Kauno tapatybė atsiskleidžia būtent vertinant šį istoriškai itin svarbų miestui laikotarpį.
Knyga „Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940“ analizuoja ne tik miestą ir jo architektūrą, bet ir socialinius bei kultūrinius Kauno pokyčius, laikinosios sostinės statuso įtaką menui, kūrybiniam gyvenimui, idėjoms, taip pat knygoje kalbama apie karą ir priespaudą, migraciją.
Knygos sudarytoja – Marija Drėmaitė; tekstų autoriai: Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Arvydas Pakštalis, Viltė Migonytė-Petrulienė; fotografai – Gintaras Česonis ir Norbertas Tukaj.
Pirmojoje knygos „Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940“ dalyje pasakojama, kaip moderni architektūra kūrė Kauno tapatybę ir kodėl iki šiol architektūrinis tarpukario paveldas toks reikšmingas miesto gyventojų savivokai.
Antroji knygos dalis labiau istorinė, čia kalbama apie tarpukario Kauno problemas ir urbanizacijos iššūkius, prisimenami svarbiausi miesto architektai, inžinieriai, technikai.
Trečioji dalis skirta atskirų architektūros objektų analizei. Tai objektai, turėję ir vis dar turintys simbolinę reikšmę tautai, tautinės valstybės kūrimui.
Ketvirtojoje dalyje apžvelgiama su kokiomis problemomis susidūrė miesto kūrėjai, prireikus modernizuoti tuometinį Kauną. Miestui trūko modernių patogumų. Švietimas, sportas, pramogos, sveikatos infrastruktūra – tekstų autoriai apžvelgia šių sričių vystymąsi.
Paskutinė – penktoji knygos dalis skiriama Kauno gyvenamųjų namų architektūrai ir interjerams. Tai įvairovė, kuri geriausiai atspindi šio miesto idėją, menkai pakitusią nuo tokio reikšmingo jam tarpukario iki dabar.
„Optimizmo architektūra, Kauno fenomenas 1918–1940“ – vaizdingai ir įdomiai iliustruota, išsami bei skaitytojui patraukli knyga apie laikinosios sostinės architektūrinės realybės ir vizijų optimizmą.
