Serija: „Viduramžių biblioteka #3“.
Marija Prancūzė (Marie de France) – tai pirmoji XII a. antrosios pusės žinoma prancūzų rašytoja pasaulietė, intelektualė. Jos dvylikos kūrinėlių su prologu rinkinys bendru pavadinimu Lė (Lais) pasirodė literatūroje vadinamajame prancūzų Viduramžių renesanse. Lė – tai keltų (bretonų) kalbos žodis, reiškiantis epinį ar lyrinį eilėraštį, būdingą Viduramžių literatūrai. Tai ir keliaujančių žonglierių muzikos instrumentu atliekama melodija, ir pats dainos tekstas, kuriam siužetų ieškota bretonų legendose, ir stebuklinė pasaka. Marijos Prancūzės lė grupuojamos į stebuklines ir realistines, jose atgyja paslaptingas keltų folkloro pasaulis. Nuotykis, arba avantiūra, yra kiekvienos lė pagrindas. Stebuklines ir realistines lė vienija bendra tema – meilė bei jos sukelti moraliniai ir socialiniai konfliktai. Iki mūsų dienų išliko penki rankraščiai su Marijos Prancūzės lė tekstais. Kai kurie saugomi Britų muziejuje, kiti – Prancūzijos Nacionalinėje bibliotekoje.
