Viena iš paskutinių poeto Marcelijaus Martinaičio knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado jo žmona Gražina. Tai subtilus, žaismingas, filosofinės išminties kupinas pasakojimas apie gyvenime sutiktus katinus: pilkus, rainus, juodus, pūkuotus, išdavikus, apsimetėlius, guodėjus, ištikimus draugus bei tikrus niekšus, bet vis dėlto mylimus, kuriems Marcelijus Martinaitis ištikimai tarnavo. Pasakodamas apie katinus, poetas iš tikrųjų pasakoja apie mus: išdidžius ir tarnaujančius, meilikaujančius ir parsiduodančius… „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ Į pasakojimą įterpiami dar niekur neskelbti Poeto eilėraščiai.
