Jei parašytum, kad tai detektyvinė istorija, apgautum skaitytoją. Jei parašytum, kad visai ne detektyvas – irgi apgautum.
Tai pasakojimas apie tiesą, kurią regi mūsų veidrodžiai. Verčiau jau neregėtų ir nepasakotų, kas esame iš tiesų, kai jaučiamės tikri, kai niekas mūsų nemato. Nemeluokime veidrodžiui – juk nepatikės. Ir neturėkime vilties jame išvysti savo iliuzijas. Nepavyks.
Grožis nublanksta, ateina senatvė ir mirties baimė. Autorė užsimena apie eutanaziją.
„Esu veidrodis. Turiu viską prisiminti. Kiekvieną šypseną. Kiekvieną brūkštelėjimą tušu per blakstienas. Kiekvieną suknelę. Šukuoseną. Laikraštį. Kiekvieną į albumą įdėtą pašto ženklą. Visa tai manyje glūdi. Moku būti tik tuo, ką matau.“