Lewisas Carrollis (1832–1898) — matematikas, rašytojas, fotografas. Garsiųjų knygų „Alisa Stebuklų šalyje” ir „Alisa Veidrodžio karalystėje” autorius ir vienas keisčiausių savo laikų mąstytojų visą gyvenimą praleido kaip atsiskyrėlis. L. Carrollis (tikroji pavardė Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas) studijavo Oksforde, vėliau ten dėstė matematiką ir logiką, tačiau tikroji jo aistra buvo literatūra ir fotografija. Visame pasaulyje išgarsėję jo kūriniai apie Alisą laikomi pirmaisiais absurdo literatūros pavyzdžiais.
Tačiau L. Carrollio plunksnai dar priklauso „Silvija ir Brunas” — dvidešimt metų rašytas fėjų romanas, kuriame vaikiški Alisos nuotykiai perkeliami į suaugusiųjų aplinką. Tas pats absurdas, žodžių žaismas ir neišsenkama fantazija. Tik pagrindiniai veikėjai priklauso ne žmonių, o elfų ir fėjų pasauliui. Silvija ir Brunas, du nuoširdūs, protingi ir geri elfų vaikai, Stebuklandijoje patiria įvairiausių — mielų ir juokingų — nuotykių. O tuo metu Užlandijos karalystėje — jos prototipas Viktorijos laikų Anglija — du vyrai siekia tos pačios moters meilės. Du fantastiški neatskiriamai susipynę pasauliai; drauge su pasakotoju, patys to nejausdami, imame keliauti iš pasakos į realybę ir atgal. Iš Stebuklandijos, kur keistas Profesorius ir Kitas Profesorius auklėja išlepintą Pavaldovio sūnų, kur trenktas Sodininkas dainuoja absurdiškas ir juokingas daineles, — į Užlandiją, kur diskutuojama apie religiją, politiką ir matematiką. Ne veltui šiuo opus magnum žavėjosi Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce’as, Gillesas Deleuze’as. „Silvija ir Brunas” L. Carrollio kūryboje užima tokią pačią vietą kaip „Finegano šermenys” — J. Joyce’o; pastarajame kūrinyje plėtojamos idėjos, kurias pirmą kartą iškėlė L. Carrollis.
