Tomo Venclovos ir Leonido Donskio knyga „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje” kelia klausimus, susijusius su dramatiškais pokyčiais Europoje – visų pirma, su Rusijos agresija Ukrainoje, Krymo okupacija ir aneksija, karu, tarptautinės saugumo ir taikos sistemos krize bei iššūkiais Europos Sąjungai, JAV ir visam Vakarų pasauliui. Sykiu tai knyga apie mūsų situaciją – Baltijos šalių ir visų pirma Lietuvos būkle, ateities perspektyvomis ir iššūkiais.
Filosofo ir poeto diskusija virsta ne atsietų idėjinių ir etinių sąskambių paieškomis, o ganėtinai praktinių politinių problemų narpliojimu. Juolab kad tam padeda faktas, kad L. Donskis turi tiesioginės dalyvavimo europinėje politikoje patirties, o T. Venclova yra sukaupęs didžiulę publicisto, politinio polemiko, disidento ir žmogaus teisių gynėjo patirtį.
Todėl nenuostabu, kad dialogai dažnai sukasi apie Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių disidentinius sluoksnius – rašytojus, publicistus, politologus, kurie tiesiogiai metė iššūkį sovietinei santvarkai ir kovojo su ja. Kadangi ne vienas sovietinis disidentas pranašavo ir spėjo, kaip gali klostytis sovietinio režimo likimas ir kiek laiko jam liko egzistuoti, ši knyga skirta rytų europiečių politinėms pranašystėms (kurios kai kuriais atvejais buvo stulbinamai tikslios).
Grįžtama prie Czesławo Miłoszo minties, išplėtotos jo knygoje „Abėcėlė”, jog du žmonės, tiksliausiai išpranašavę ir nuspėję SSRS krachą, buvo rusas Andrejus Amalrikas (jo knyga anglų kalba „Will the Soviet Union Survive until 1984?” Vakaruose tapo sensacija) ir lietuvių išeivijos politologas Aleksandras Štromas. L. Donskis ir T. Venclova plėtoja pranašystės temą sugrįždami prie tokių mums artimų asmenybių kaip Oskaras Milašius, lietuvių disidentų su Viktoru Petkumi, Nijole Sadūnaite, Pranu Morkumi priešakyje, sykiu ir tokių Lietuvos laisvės kovoms svarbių asmenybių kaip Andrejus Sacharovas, Vladimiras Bukovskis, Adamas Michnikas.
Knygoje daug debatų apie žmogaus teisių diskurso ir liberaliosios demokratijos galimybes vėl, po Berlyno Sienos griuvimo ir mūsų nepriklausomybės atgavimo, oponuoti tokiems režimams kaip Vladimiro Putino, pagrįstam revanšistine ir revizionistine politika bei antivakarietiška retorika. Šiame kontekste svarbu susivokti mūsų pačių stiprybėse ir silpnybėse, kad nesusvyruotų mūsų pačių laisvės ir demokratijos pamatai. Todėl knygoje apstu dialogų apie Lietuvos situaciją pasaulyje ir mūsų XXI amžiaus galimybes.
Tomo Venclovos ir Leonido Donskio dialogai nėra vien politinės analizės knyga. Joje daug nuorodų ir citatų iš literatūros ir filosofijos. Knygoje iškeliama blogio problema – abu autoriai mėgina iš naujo persvarstyti blogio problemą XX ir XXI a., sugrįždami prie tokių autorių kaip Michailas Bulgakovas, Jevgenijus Zamiatinas, Aldous Huxley, George’as Orwellas, Simone Weil ir Czesławas Miłoszas.
Dialogo forma konstruojamas tekstas į aptariamas problemas skaitytojui leidžia pažvelgti tarsi iš dviejų skirtingų pozicijų. Nevisuomet abiejų autorių nuomonės sutampa, tačiau tai netrukdo gerbti ir kitokią nuomonę. Painūs ir sudėtingi šiandieninės Europos pokyčiai vertinami laikantis tolerantiškumo, demokratijos, pilietiškumo principų.
