Leonardui Gutauskui eilėraštis yra tartum mažytė akvarelė, pieštuku apmestas eskizas, kompozicijos fragmentas, fiksuojantis šios akimirkos vaizdinius, kurie tuoj pat ištirps. Eilėraščio aš stovi kaip stebėtojas eilėraščio gelmės, kaitos ir stebuklo pakraštyje, kur viskas vyksta savaime: žvaigždė šiurena beržyne lapus, prieblandoj bitužė vaikiškai verkia, sningant lapinas auksinis loja ant gedulingos jotvingių delčios… Kone kiekviena eilėraščio eilutė – vis atskira metafora. Net ir poetinio romano Vilko dantų karoliai (I t., 1990; II t., 1994; III t. 1997) pagrindas yra metaforizuotų vizijų kaprizinga tėkmė, kuri motyvuojama M. Prousto prozos estetine nuostata: „rašymo principas: fiksuoti visus Atminties signalus, ir fiksuoti tokia tvarka, kokia Ji juos siunčia“. Tai autobiografinis menininko dvasinės ir kūrybinės raidos romanas, kurį valdo asociacijų šuoliavimas ir improvizacijos laisvė, nepajungta aprioriniam konstrukcijos planui.
