„Gervės trimitas“ – trumpų sakmelių rinkinys, kuriuo autorius tęsia 1968 m. pradėtą dialogą su vaikais. Visos aštuoniolika jo knygų su paties pieštomis iliustracijomis įkvėpimo sėmėsi iš lietuvių liaudies žodinės (ir ne tik) kūrybos, nes liaudies sukurta literatūra, anot autoriaus, yra ypatinga gebėjimu sujungti tai, kas žemiška, su tuo, kas dangiška, dvasinga, fantastiška, šių dviejų pasakojimo būdų santarvė pilniausiai (ir meniškiausiai) atskleidžia mus supančio pasaulio įvairovę ir prigimtinius gamtos kūrinių bruožus, jų nekintamumą.
Taigi su augalais, paukščiais, žvėrimis, naminiais gyvūnais sakmelės kalba kaip su broliais, tėvais ar motulėmis – šis gebėjimas sužmoginti gamtą yra giliai filosofiškas, sklidinas užuojautos mažesniems mūsų broliams.
Leonardo Gutausko sakmelėse karvelis prabyla žmogaus balsu ir pataria jaunikaičiui, kaip šis galėtų užkopti į stiklo kalną. Tokiu kalbėjimu vaikas skatinamas fantazuoti, bandyti suvokti, kokios įvairiaprasmės yra gamtos paslaptys. Autorius stengiasi vaikui parodyti, kad po regimosios, įprastos kasdienybės luobu slypi nenykstančios dvasinių pagavų galimybės. Taip ant šakotų elnio ragų vakarais sužiba žvaigždynai, į viena sujungdami žemę ir dangų, o vieversys – po skliautu ant spindulio siūlo pakabintas sidabrinis varpelis. Net ant skiedryno besikapstantis gaidys yra neklystantis laiko ir žvaigždžių tvarkos žinovas.
Atrodytų, ko čia būtų galima tikėtis iš menkutės materijos dalelytės – dulkės, o vis dėlto ji yra ištikimiausia ramybės ir tylos sargė ir globėja. Arba imkim svirplio griežynės muzikėlę, argi ne ji žiemos vakarais prie ugniakuro svaigina mažutėlio širdį, kai „sparnas miego malonaus“ palengva nusvarina blakstienas?
„Gervės trimito“ sakmelės paremtos klausimais ir atsakymais. Tarkim, vaikas paklausia senelio: „Senučiuk, o kam katinui tokie ilgi ūsai?“ Ir sakmelių rašytojas privalo ieškoti paaiškinimo (kartais net pats dvejodamas): „Matai, Petriuk, katinas ilgų ūsų galiukais girdi menkiausią pelės krebždesį, tad pelės tariasi, kaip būtų galima tuos ūsus nukirpti, bet kaip tu juos nukirpsi, jei katinas niekada nemiega, tik apsimeta miegąs?“
L. Gutauskas yra prasitaręs, kad sykiais įsivaizduoja, kaip saulėtą vasaros rytą pievose miesto vaikas ūmai išvysta iš aukštų rasotų žolynų kylantį, perliniais atspalviais mirgantį jerubių pulkelį ir nustemba: „Dar niekada nieko įstabesnio nebuvau regėjęs!“ O išgirdęs pušų viršūnėse žaidžiantį nematomą` vėją, jis paklausia: „Seneli, kur nakvoja vėjai?“
Ar mes sugebėsime į šį svarbų klausimą atsakyti? Jeigu ne, tai savo sielose būsime kažką labai brangaus, gal net švento praradę…
