Namų daiktai pasakoja apie save ir šeimininkų, jau pagyvenusios poros Margaritos ir Luko, gyvenimą. Rašytojas tyrinėja kasdienišką žmonių aplinką, jos emocinius ir atminties saitus, apversdamas konstrukciją (ne žmonės pasakoja apie daiktus, o daikteliai apie savo šeimininkus), šiltai ir jaukiai vaizduodamas namų erdvę. Leonardas Gutauskas (g. 1938), Nacionalinės premijos laureatas, parašęs per dešimtį romanų, stebina skaitytojus vis naujais pasakojimo būdais, vertybių šviesa.
Daiktai, išlikę bemaž nepakitę nuo pirmos jų įsigijimo dienos. Ąžuolo mediena, atlaikius kinivarpų ir puvėsio antpuolius. Veidrodžiai, stiklas, į pablyšksią savo gelmę priėmę išėjusiųjų veidus ir judesius, kad jie neišnyktų. Sieninis laikrodis, suskaičiavęs bene septyniasdešimties metų žmonių žingsnius, širdžių dūžius, surinkęs sekundžių spyglius.
Mažiau atsparūs ir vis dėlto išlikęs vaikystės žaislai, prisimenantys mergaitės ir berniuko pirštų prisilietimus, naivios bičiulystės ir užuojautos žodžius. Daiktai — senelių ir tėvų palikimas, keliavęs kartu su šeima iš mieštoj miestą, iš vienų namų į kitus. Ištikimieji daikteliai ant trapių savo pečių nešantys didžiulį Atminties rūmą. Kalbantys daiktai, kiekvieną akimirką pasiruošę iškelti iš užmaršties, pasirodo, niekur nedingusį, tik pasislėpusį ir pritilusį laiką, kantriai tebelaukiantį kvietimo išnirti į šviesos paviršių ir taip sujungti praeitį su dabartimi._x000d_
Nes sykiais Daiktai tikrai prisimena daugiau už mus. Tereikia įsiklausyti į daiktų kalbą — priimti ją kaip išpažintį, ir nepamirškim, kad vaikystėje mes patys juos mokėdavom prakalbinti — Skudurinę Onutę ar Anglišką Zuikį, iš kurio peršauto šono tarsi iš smėlio laikrodžio byrėjo smulkios kaip dulkės pjuvenos, taip akivaizdžiai patvirtinančios nesustabdomą laiko slinktį.
