Knygą sudaro du kūriniai – apsakymas „Kambarys jazmino krūme“ ir apysaka „Prieblandos seserys“. Autorė kalba apie grįžimą ten, kur prasidėjo skausmas, kur kadaise nutrūko ryšys. Pagaliau grįžtama prie savo „baugščios, susigūžusios, įsikalinusios sielos“. Grįžti būtina – kad būtų įmanoma gyventi toliau.
Autorė paprasta kalba nusako sudėtingus dvasios persikeitimus ir jausenas, virpulį keliantį žmogaus artumo troškimą, reikalingumą paprastos, žmogiškos meilės, „ištikimos ir šiltos kaip krosnis, prie kurios prigludęs išgirsti, kaip ašaroja atitirpstanti širdis“.
