Viena garsiausių šiuolaikinių Suomijos rašytojų provokuojančiai gvildena seksualumo, vaikystės traumų, psichoanalizės, feminizmo ir patriarchato temas
Lietuvių skaitytojams jau pažįstama, prestižiškiausia Suomijos literatūrine premija Finlandia apdovanoto romano „Oneiron“ autorė grįžta su drąsia ir provokuojančia knyga, jos leidybos teisės parduotos 12 šalių.
Psichologams nederėtų kalbėti apie asmeninius savo pacientų reikalus. Šį vienintelį kartą padarysiu išimtį, nes buvusi mano pacientė – vadinkime ją Natalija – paskatino pasidalinti jos istorija.
Iš pirmo žvilgsnio „Natalija“ neatrodo kuo nors išskirtinė: gyvena įprastą gyvenimą, dirba mėgstamą darbą. Tačiau ją kamuojančios seksualinės problemos tampa našta ir skatina kreiptis pagalbos. Jai pasiūlomas naujas metodas – pratimai, vieną ant kito it sluoksnius klojantys tapybą, literatūrą, filosofiją, vaikystės prisiminimus, erotines patirtis ir pamažu atskleidžiantys problemų šaltinį. Netrukus išaiškėja, kad tokia pacientė psichologui pasitaiko tik kartą per karjerą, o terapijos seansai darosi sunkiai kontroliuojami.
„Mano draugė Natalija“ – romanas apie psichoterapijos teikiamas galimybes ir meilės laiškas menui, įvairioms jo formoms. Tai savotiškas feministinis manifestas, kuriame interpretuojamos patriarchato gyvybingumo priežastys. Elektros komplekso kamuojamai ir vaikystės traumose įstrigusiai pagrindinei veikėjai tenka atsakyti į klausimą: „Kieno norus aš iš tikrųjų pildau?“
