Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme.
Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.
Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.
Iš pradžių buvau užsimojęs rašyti apie Vilniaus daugiatautiškumą, bandyti atkurti jo istorinę kultūrinę atmintį. Norėjau sugretinti ir, jeigu įmanoma, sustyguoti jo skirtingas tapatybes . Šiam tikslui perskaičiau daugybę Vilniaus memuarų ir apvaikščiojau gausybę jo istorijų. Tačiau, mano nuostabai, beveik visi Vilniaus pasakojimai mane vedė už miesto ribų, tolyn į kitas erdves, kitų likimus. Mano dėmesio centras – Vilniaus miestas – plėtėsi man po jį naršant! Kuo intymiau susitikdavau su Vilniaus prisiminimais, tuo labiau jis man tapo nepažįstamas, neapčiuopiamas, kitoks… Laikui bėgant ir man vis plačiau keliaujant po pasaulį, miestas vis labiau panašėjo į chaosą, disonansą, per savo kraštus išsiliejusį pasakojimų srautą, priešpriešą visa kam, kas įprasta ir lengvai suprantama, kol pagaliau suvokiau, kad Vilniaus pažinimas neturi jokių geografinių, kalbinių arba istorinių ribų. Vilnius kaip vanduo: judrus ir visada nepastovus, ir dėl to reikia su juo susitikti, jį skaityti, matyti ir atpažinti, tarsi jis būtų svetima, kitam priklausanti erdvė. Bet koks Vilniaus savinimasis gimdo tik aklą jo pažinimą – tuščią, nykią teritoriją, fantazijos vakuumą, užpildytą pilka, beasmenių istorijų monotonija. Tik kito, svetimo, vaizduotės galia Vilnius atsiveria tarsi neregėtas stebuklas – nežinomybė Europos šerdyje.
Laimonas Briedis
