Ši knyga — anaiptol ne apysaka apie paskutinę Egipto karalienę, kurių jau tiek daug parašyta. Tai tiesiog istorinis pasakojimas, tiksliai ir ištikimai perteikiąs šaltinių duomenis. Apie Kleopatrą, kaip apie moterį, jie veikiau ne itin daug byloja, tačiau puikiai apibūdina epochą ir visą virtinę įdomių veikie-su kuriais karalienę likimas suvesdavo labai dramatiškose aplinkybėse. Nors knygoje vengiama bet kokių pagražinimų, Kleopatros likimo tragizmas — ambicijų didybė ir politinių pažiūrų menkumas — čia pavaizduota labai ryškiai. Tačiau valstybės silpnumas buvo visų pirma ankstesniųjų kartų valdovų, ypač Kleopatros tėvo, palikimas; jam viešpataujant į Egipto reikalus pirmąsyk įsikišo žmonės, kuriems vėliau buvo lemta suvaidinti tokius lemtingus karalienės gyvenimui vaidmenis: Cezaris ir Antonijus. Todėl ir apysaką dera pradėti nuo keistų karaliaus Ptolemėjo, pravardžiuojamo Fleitininku, nutikimų.
