„Kartą per TV aptikusi kažkokį serialą prisiminiau, kad stalčiuje liūdi mano senas dienoraštis. Mano muilo opera. Oi ne, jokių komų, prarastų vaikų ar vestuvių su įbroliu. Ir iš antro aukšto nešokau – per patį įkarštį su vaikino pana susidūriau miegamajame. Beje, savo. O štai vaikinas buvo ne mano. Mano vaikinas mane paliko, kai, išdulkinęs krūvą prostitučių, įsimylėjo mūsų bendrakursę, kuri briliantine žaluma dažėsi vieną vietą. Patikėk, net meksikiečiai su savo muilo operomis gali slėptis po sombrerais prieš mano istoriją. Žodžiu, jei norisi šviesaus meilės jausmo virpesių, mėnesienoje trykštančios romantikos, lietuviško penkiasdešimties atspalvių pezalo, miškais ateinančio rudens, istorijų senuose dvaruose ir Turniškių vilose, šita knyga – ne tau. Bet jei geidi atsipalaiduoti ir pakikenti, jei pažįstamas išdavystės kartėlis, negrąžink knygos į lentyną, nes laikai rankose nesumeluotą mano gyvenimo klystkelių istoriją. Be nutylėjimų ir cenzūros. Net kai kurių herojų vardai nepakeisti“, – Kornelija.
Kornelija nėra rašytoja. Internetą ji naršo ieškodama ne įkvėpimo, o išpardavimų. Naktimis kepa ne bestselerius, o spurgas. Tiesiog vieną dieną ji atvėrė žurnalui COSMOPOLITAN savo slaptus užrašus ir… taip gimė „Vienišės dienoraštis“. Su visais visoms vienišėms iki skausmo pažįstamais jausmais, nuopuoliais ir bandymais nenuskęsti baloje, vardu MEILĖ.
Tekstas paimtas iš internete skelbto varianto ir nedaug ko skiriasi nuo spausdinto knygoje.
