Simonovas pasakoja apie karą žiauriai, teisingai ir tiesiai. Ir tas, neturįs nė ženklo lakavimo, tiktai frontinis pasakojimo tiesumas laimėjo jo knygoms skaitytojų meilę. Kalbėdamas apie pralaimėjimus, jis pasakoja, kaip iš klaidų mokėsi žmonės, kaip radosi kareivių, karininkų, generolų karinis meistriškumas, kaip nyko iliuzijos ir brendo baisi smogiamoji armijos galia.
Ir štai knygoje „Kareiviu niekas negimsta” parodyti 1943 metai, lemiamo lūžio metai, kai tarybinė liaudis, Komunistų partijos įkvėpta, pakilo visu savo ūgiu, sustabdė priešą ir nugrūdo jį nuo Volgos, nuo Kursko, atgal ligi Berlyno ir čia, sutrupintos hitlerizmo citadelės viršūnėje, iškėlė savo vėliavą, daugybės mūšių dūmų apgaubtą.
