Daugelį metų Rolando sąmonę gaubusi tamsa pamažu nyksta. Tarsi mozaiką dėliodamas sudilusį realybės audinį, Šaulys prisimena savo tremtį į tolimuosius feodus, ten sutiktus karstų medžiotojus, klastinguosius tenykščius žmones, bjauriąją raganą Rėją ir, žinoma, Siuzeną, pirmąją meilę…
Tačiau Tamsusis Bokštas traukte traukia žygiuoti tolyn. Nesvarbu, kad kelias driekiasi per žemes, kuriose atgyja senieji dievai ir žmonių sielas medžiojančios Tamsybių išperos, o magija stipri kaip niekad. Ir viską nušviečia pragaištinga stebuklingojo kristalo šviesa…
,
