Klerkas Grisvoldas kažką tikrai buvo perpratęs – bent jau kalbant apie kasmetinį šventinį nervų priepuolį. O kadangi pastarosios trys mano gyvenimo savaitės buvo persmelktos niūrumo – dar vienos skyrybos, lūžęs kojos pirštas, darbe negauta paaukštinimo vieta, kurios nusipelniau, – aš visai neturiu ūpo nei švęsti, nei džiaugtis linksmiausiomis, linksmiausiomis KALĖDOMIS APSKRITAI.
Kai mama primygtinai pareikalavo, kad visi susirinktume senovinėje senelių trobelėje ir surengtume senamadiškas šeimos Kalėdas, aš buvau tvirtai nusiteikusi į šventinę nuotaiką įsivažiuoti padedama trijų išminčių – „Johnnie Walker“, „Jack Daniels“ ir „Jim Beam“. Tačiau tie vaikinai visiškai nepadėjo nei sušvelninti šoko, nei numalšinti skausmo, kai pirmąją mūsų šventinio susibūrimo dieną ant slenksčio išvydau savo BUVUSĮJĮ.
Akivaizdu, Kalėdų Senelis praleido šį pranešimą, o šis elfas – įsiutęs.
Įstrigusi visai savaitei su vyru, kuris prieš beveik du dešimtmečius sudaužė man širdį, padariau vienintelį dalyką, kurį galėjau – užsidėjau savo žaidimo veidą, dėkodama likimui už namų pranašumą.
Puikiai žinojau, kad nederėjo gerti tos paskutinės stiklinės kiaušininio punšo.
Puikiai žinojau, kad nederėjo po amalu susipainioti liežuviais su vieninteliu vyru, kuris kada nors man sudaužė širdį.
Puikiai žinojau, kad nederėjo miegoti su paties Šėtono parankiniu Viešpaties gimtadienio išvakarėse.
Galėčiau kaltinti punšą. Galėčiau kaltinti tas apgaulingas šviesiai mėlynas akis, tankius, angeliškus plaukus ir šypseną, nuo kurios išgaruoja kelnaitės… bet labiausiai kaltinu Eliotą, nes jis visada tiksliai žinojo, kuriuos mano mygtukus paspausti.
Kvailai maniau, kad šeimos Kalėdos, kupinos nostalgijos, apvers mano vidinį Skrudžą, tačiau šių metų šventės virto pelenais. Ir, žinoma, būtent mano Kalėdų praeities vaiduokliui teko uždegti degtuką.
Fa la la la la, la FML.
Šis kūrinys yra mėgėjiškas, neoficialus vertimas, atliktas asmeniniam naudojimui. Vertimas nėra autorizuotas autoriaus ar leidėjo.
