URTĖ
Buvusio vaikino dėka įsitaisiau dvylikapirštės žarnos opą. Penkerius metus, kol buvome pora, jis aiškino, kad santuoka nieko nereiškia, bet neseniai sužinojau, kad vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, netrukus užmaus žiedą vos pažįstamai amerikietei.
Ir štai – guliu Kauno klinikose. Mano palatos kaimynė psichologė Kristina taip pat gydosi opą, kurią padovanojo neištikimas vyras, pametęs habilituoto daktaro galvelę dėl jaunos pasijos. Kur dvi likimo draugės, ten kvepia nuotykiais – pasirodo, net ligoninėje gali būti nenuobodu!
Tik… Negaliu pakęsti arogantiško gydytojo Henriko Tomkaus. Pro palatos durų stiklą pastebėjusi grėsmingą siluetą baltu chalatu įsitempiu, o jam pravėrus duris, tampa sunku kvėpuoti. Vengiu net šypsotis šiam patraukliam medikui, nes jau pirmą kartą apžiūrėdamas leido suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai.
HENRIKAS
Kaip ironiška – kavos aparatas stovi šalia tų ligonių palatų, kuriems jos negalima. Kaskart praeidamas prisimenu, kaip pirmą kartą čia pamačiau Urtę ir išpyliau jos kavą velniop. Nejučia lūpose pražysta šypsena. Negaliu patikėti, kad man taip rūpi silpnavalių pacienčių sveikata…
***
„Šmaikštus, aistringas ir… intriguojantis romanas. Tinka visiems, ieškantiems meilės nuotykio.“ – Rašytoja Donata Kontenienė
***
Esu IT specialistė, laisvalaikiu rašanti meilės romanus, prisidengusi Kamilės Birgės slapyvardžiu.
Viskas prasidėjo neplanuotai. Kartą draugė Aleksandra M. Aistė užsiminė, kad svajoja parašyti knygą (tada ji dar nebuvo rašytoja, bet ja tapo!), ir jos svajonė nusėdo mano galvoje. Vieną rytą pabudusi supratau, kad sapnavau knygos siužetą: istorija prasideda lėktuve, ji – iš komandiruotės grįžtanti moteris, jis – žavus kiek jaunesnis lėktuvo pilotas… Apimta įkvėpimo sėdau, parašiau romano pradžią ir nusiunčiau bičiulei. Ji manęs paklausė: o kas toliau? Ekspromtu sukūriau tęsinį, o ji vėl uždavė tą patį klausimą. Taip viskas ir prasidėjo.
Romanas „Meilė be recepto“ – jau trečioji mano knyga. Pirmoji „Kasdien vis labiau“ tapo viena skaitomiausių bibliotekose, o antroji „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ nepaliko abejingų herojų klystkeliams.
Esu įsitikinusi, kad meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai. Pasinėręs į kitų gyvenimus pamiršti viską aplinkui. Meilės romanai yra geriausias, greičiausias ir, be abejonės, saugiausias būdas pabūti žavaus astronauto ar ištvermingo samurajaus glėbyje, krūtinėje pajusti drugelių plazdėjimą, išjudinti kraują ir su džiaugsmu širdyje užversti paskutinį knygos puslapį.
Kamilė Birgė
