Buvęs primirštas itin produktyvaus XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, dailininko, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio (1812–1887) kūrybinis palikimas vėl pamažu atgauna savo reikšmę. Keturtomė Vilniaus miesto istorija nuo pat jo pradžios iki 1750 metų (1840–1842) – vienas pirmųjų šio įspūdingo palikimo ženklų.
Autorius surinko gausybę spausdintų ir rankraštinių šaltinių, mūsų dienomis daugelio jau neprieinamų, o nepaprastai kūrybinga ir laki jo vaizduotė leido visą šią medžiagą sujungti į visumą. Išverstas į lietuvių kalbą pirmasis šios studijos tomas leis skaitytojui nusikelti prie senojo Vilniaus miesto ištakų, meistriškai, sodriu stiliumi supinta pasakojimo gija ves painiais ir sudėtingais Vilniaus istorijos vingiais iki pat Zigmanto Vazos laikų.
Lietuvių skaitytojai labiau pažįsta Kraševskį rašytoją, o Kraševskis istorikas geriau žinomas gal tik Lietuvos istorijos tyrinėtojams, specialistams. Istorinę monografiją „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750″ (1840-1842) J. I. Kraševskis rašė apie 10 metų. Ankstyvas, tačiau tikrai brandus šio nepaprastai talentingo ir darbštaus kūrėjo veikalas kruopščiai perpasakoja dabar jau daugelį neegzistuojančių, neprieinamų šaltinių, sykiu kritiškai vertinant tuose šaltiniuose aprašomus įvykius ar faktus. Tokios išsamios istorijos iki tol neturėjo nė vienas Lenkijos miestas, netgi Krokuva, – rašė recenzijoje jo amžininkas A. H. Kirkoras.
Pradėjęs nuo geografinės ir istorinės apžvalgos, pasitelkęs rašytojo romantiko kūrybiškumą ir vaizduotę, puikia, sodria kalba pasakoja Vilniaus miesto istoriją pagal didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Švitrigailos, Žygimanto, Aleksandro ir kitų) valdymo metus, aprašo miesto bažnyčias, socialinius gyventojų sluoksnius, tautines ir religines bendruomenes, amatus ir prekybą, žymesnius pastatus, švietimo įstaigas, spaustuves, bibliotekas, archyvus. Pateikiama labai išsami 1519-1799 m. laikotarpį apimanti bibliografija.
