Viešojo sektoriaus institucijų veiklos kokybė lemia valstybės socialinę ekonominę būklę, įvaizdį ir konkurencinius gebėjimus, galimybes naudotis pasaulio mokslo ir technologijų laimėjimais, politinių ir finansinių institucijų parama. XXI amžiaus pradžiai būdingų transformacijų kontekste svarbi priemonė institucijų veiklos efektyvumui ir jų indėliui į socialinę ekonominę valstybės plėtrą didinti yra strateginis planavimas. Monografijoje jis traktuojamas kaip institucijų veiklos suderinamumo su jos aplinka galimybių nustatymo, panaudojimo ir plėtojimo sistema, jungianti tikslinės orientacijos formavimą, tokios orientacijos įgyvendinimo strateginių sprendimų rengimą, priėmimą ir jų įgyvendinimo planavimą, atsižvelgiant į institucijos aplinkos ir išteklių analizės bei vertinimo rezultatus. Monografijoje viešojo sektoriaus institucijų strateginio planavimo ciklas nagrinėjamas sisteminiu požiūriu, pradedant planavimo metodologija ir baigiant siūlomų modelių bei metodų taikymui reikalinga intelektine sprendimų parama.
Monografija skirta strateginio valdymo akademinei auditorijai, taip pat viešojo valdymo institucijų vadovams ir specialistams.
