Knygoje pasakojama apie Julijos Benediktos Kiverytės, 1947 metų lapkričio 24 dieną ištremtos į Sibirą, asmeninius išgyvenimus, artimųjų netektis ir tolesnį šeimos likimą.
Šie atsiminimai – tarsi įprasminimas išgyvenimų visų tremtyje atsidūrusių vaikų ir jaunuolių, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo varge ir skurde, kuriems dažnai trūko suaugusiųjų dėmesio, šilumos ir meilės, tačiau nepalūžo, išsaugojo viltį ir tikėjimą šviesesne Lietuvos ateitimi..
