Buvo kalbų, kad „Adrienoje Meziura“ esama psichoanalizės, na ką gi, mėginsiu pasižiūrėti į tai iš arčiau.
Negaliu sakyti, kaip andai esu teigęs, kad, rašydamas romaną, apie psichoanalizę visiškai nieko nežinojau. 1920-aisiais neurasteniškas vėjavaikis, koks tada buvau, kamavosi iš geismo supamas vienų iš gražiausių pasaulio dekoracijų. Niūrus ir stropus, Virdžinijos universitete leidau liūdniausias savo jaunystės dienas. Nė į galvą nedingtelėjo, kad galėtų būti kitaip, tačiau vienas senas ponas man šaukė tai iš savo buto Vienoje.
