O kas, jei vieną rytą pabudęs nieko neprisiminsiu: nei ką dariau, nei ką galvojau, nei ką mokėjau?
Ar tas žmogus vis dar būsiu aš?
Tarsi fantastinio filmo pradžia: „Tada jie nubudo, ir nei vienas iš jų nežinojo, kas jie tokie.”
Juk apibūdindami save, mes įvardijame lytį, tautybę, amžių, profesiją ir suaugusiojo pasiekimus, tokius kaip išsilavinimas, namo įsigijimas, santuoka, vaikų gimimas ar išėjimas į pensiją. Taip pat paminime asmenybės bruožus, pavyzdžiui, optimistiškumą ar pesimistiškumą, linksmumą ar rimtumą, savanaudiškumą ar nesavanaudiškumą.
Galiausiai norėdami įsitikinti, ar neatsiliekame, lyginame save su kitais, dažnai tiesiogiai stebėdami, kaip laikosi mūsų draugai „Facebook” ir partneriai „LinkedIn”. Nors visos šios savybės gali būti daugiau ar mažiau tinkamos norint apibrėžti, kas esame, vis dėlto tikrojo „aš” šaknys slypi mūsų asmeniniuose prisiminimuose.
Ar tikrai asmeniniai prisiminimai padeda mums suprasti savo gyvenimo trajektorijas?
Asmeniniai prisiminimai leidžia atgaminti pokalbius, įvykius, kurie išmoko, paskatina, kaip svarbu išreikšti savo jausmus, kaip branginti mylimus žmones.
Praeities įvykiai reikšmingi ir svarbūs, juk jie padeda kurti asmeninį pasakojimą. Apskritai, prisiminimai sudaro mūsų tapatybės pagrindą. Jie formuoja tai, ką manome patyrę, taip pat tai, ką manome gebėsiantys ateityje.
Būtent todėl suabejojus savo atmintimi, subraška ir mūsų tapatybės pagrindas.
O suabejoti tikrai yra dėl ko…
Teismo psichologė ir atminties ekspertė dr. Julia Shaw panaudodama naujausius tyrimus, atskleidžia neįtikėtinus būdus, kuriais mūsų smegenys gali būti klaidinamos.
Ji parodo, kaip mes netinkamai pritaikome kitų žmonių prisiminimus, patikėdami, kad jie yra mūsų pačių. Taip pat atskleidžia, kaip policijos pareigūnai gali įkalinti nekaltą žmogų, kaip galima sąmoningai implantuoti suklastotus prisiminimus, kurie verčia žmones tikėti, kad jie žiauriai nužudė mylimąjį, arba buvo pagrobti.
Kaip, nepaisant to, mes galime pagerinti savo atmintį, suvokdami jos klaidingumą.
Nenuostabu, kad pradėję abejoti savo ir kitų prisiminimais, dėl svarbaus praėjusio įvykio detalių dažnai imame nesutarti su draugais ir šeimos nariais. Iš tikrųjų net brangius savo vaikystės prisiminimus galime formuoti ir performuoti tarsi molio gabalėlį. Atminties klaidos yra ne tik pažeidžiamų žmonių, pavyzdžiui, sergančių Alzheimerio liga, patyrusių galvos smegenų traumą ar turinčių kitokį pastebimą sveikatos sutrikimą, problema. Priešingai, jas galima laikyti norma, o ne išimtimi.
Netikri prisiminimai, t. y. tokie prisiminimai, kurie tik atrodo kaip prisiminimai, nėra paremti jokiu realiu įvykiu. Ir net tokių netikrų prisiminimų pasekmės gali būti realios. Įsivaizduojama, o iš tiesų prasimanyta tikrovė gali paveikti mūsų gyvenimą ir sukelti tikrą džiaugsmą, nusivylimą ir net traumą. Todėl savo klaidinančios atminties procesų pažinimas padės išlavinti pojūtį, kaip galime (arba negalime) vertinti prisiminimų informaciją ir tinkamai juos panaudoti, kad apibrėžtume, kas esame.
