„Tristanas ir Izolda“ – tai pasakojimas, paplitęs dar viduramžiuose, jis labai populiarus buvo tarp keltų kultūros, bet šį pasakojimą perėmė ir kitos tautos, galiausiai ir prancūzai, kurie ėmė kurti savo eiliuotas istorijas apie neblėstančią šių žmonių meilę, bet, deja, iš jų tėra išlikę tik neryškūs fragmentai. Aš skaičiau jau prozos forma parašytą kūrinį , parašytą Žozefo Bedje „Romanas apie Tristaną ir Izoldą, autorius gyvenęs 1864 – 1938 m. ir tyrinėjęs viduramžių istoriją ir iš visokių nuotrupų bei versijų sukūręs šį, sakyčiau, neblogą ir stebuklingą romaną. Lietuvišką vertimą skaičiau labai seną, beveik 50 metų senumo vertimą, tai knyga buvo jau beveik sutręšusi, kartu tai davė ir tokios viduramžiškos dvasios, tarsi skaitytum kokią seną kroniką, atkapstytą iš senų neatmenamų laikų. Romanas beveik kaip ir pasaka, tik labiau skirta suaugusiesiems. Atrodo, kas begali būti banaliau už meilės romaną šiandienos pasaulyje, bet neapsirikite, „Tristanas ir Izolda“ apima kur kas daugiau temų, nes kartu tai ir tautų istorija, mūsų istorija, kažkada skleista ir nešta iš lūpų į lūpas, tai kodėl jos vėl neprisiminus ir neatgaminus? Žozefas Bedje taip ir padarė, nesumenkino kūrinio, jame atsispindi ir viduramžių feodalizmas, keltų kultūra, jų magija, kaip antai nenukertamas ir nesunaikinamas erškėčių krūmas augęs ant Tristano kapo, persipina ir prancūziški – angliški papročiai. Čia taip pat susidursime su blogiukais riteriais, čia vis dar šlovinama garbė, čia kregždės nešioja auksinius plaukus, atskraidintus už jūrų marių, čia dar tebegyvena slibinai, nepaisant pasakiškų motyvų, čia labiau vyrauja realistiniai motyvai tokie kaip: žmonių santykiai, to metų hierarchija, jūrininkystė ir socialiniai statusai. Šiame romane sutiksime ir raupsuotuosius, ir karalystes, sutiksime ištikimybės fikciją, garbės ir šlovės aukštinimą tarp kurių beveik kaip du klevo lapai audroje blaškosi Tristanas ir Izolda, nepaisant milžiniškos audros, čia jie visada atsitrenkia vienas į kitą. Iš tikrųjų šis romanas, ši istorija, mano akimis, pranoksta net švento Valentino pasakojimą, „Romeo ir Džiuljetą“ ir, manau, verta pavadinti pačia gražiausia laikų meilės istorija. Nepabodėkite paskaityti, tikrai neilgo 175 puslapių romaną ir pamatysite, kad ir šiais banalybių laikais, kai jausmai laikytini tik padrikais ir asmeniniais dalykais, istorijoje matysime, kad meile vis dar yra graži, vis dar gali būti graudi, vis dar gryna, ištikima ir nemari, tiesiog, stebuklinga. Juk iš tikrųjų pagalvojus, šiais laikais jau nebeatsiranda jokių panašių istorijų, atvirkščiai, užmirštamos ir senosios, vadinasi, yra pagrindo prisiminti, sakyčiau, šį kosmopolitinį kūrinį, tragišką, bet gražią meilės istoriją.
