Vargu, ar šiandien rasite kitą rašytoją, kuris taip nuodugniai ir autentiškai liudytų savo Kasdienį Buvimą, kuris išdrįstų surengti sau negailestingą moralinį „autodafė”. Ypač tai ryšku eseistinėje knygoje „Laiškai mylimoms moterims”, kurioje vyrauja gyvenimo ir mirties („Laiškai mirusiai motinai”), meilės („Laiškai Virginijai”) ir vilties („Laiškai Vijolei”) temos. Mirusiems ir patiems brangiausiems – nemeluojama, todėl knyga be galo atvira, nuoširdi ir išmintinga. Tai – talento ir skaudžiausių apmąstymų, plaukiančių iš sielos gelmių, rezultatas.
