Ši Jono Mačiukevičiaus apysaka susilaukė keturių leidimų. Be to, ji buvo išversta į rusų, latvių, estų kalbas, pagal ją buvo pastatytas televizijos spektaklis. Kai kurie kritikai šią apysaką lygino su pasaulyje gerai žinomomis knygomis – E.Voinič „Gylys“ ir A.Maršalo „Aš moku šokinėti per balas“. Užaugo nauja skaitytojų karta, daug kas pasikeitė Lietuvoje, bet ir šiandien žmonės žudosi, netiki, kad „galės šokinėti per balas“, neranda net siauriausio takelio, galinčio išvesti iš aklavietės. Nukankinti, nualinti, suluošinti, pavargę, išduoti, pamesti, neretai nežino, ką daryti su savo gyvenimu, kuris toks skaudus ir trumpas. Ekstremaliose situacijose tokios knygos kaip „Laikrodžiai nesustoja“ labai reikalingos.
