Naujausias garsaus Nobelio premija apdovanoto rašytojo J. M. Coetzee kūrinys „Jėzaus vaikystė“ nėra biblijinė istorija. Knygoje pasakojama apie vidutinio amžiaus vyrą Simoną ir penkiametį berniuką Dovydą. Dėl aiškiai neįvardytų priežasčių pabėgę iš tėvynės jie susipažįsta laive, plaukiančiame į naują šalį.
Dovydas kelionės metu atsiskiria nuo tėvų ir nieko apie juos neprisimena. Simonas tiki, kad svarbu surasti Dovydo motiną, kurią, jo įsitikinimu, Dovydas atpažintų instinktyviai. Naujojoje šalyje gyventojai neprisimena praeities, čia svarbi tik dabartis, piliečiai neturi įprastų aistrų, seksualumas eliminuotas, kasdienis maistas prėskas. Čia atvykusiems Simonui ir Dovydui skiriami nauji vardai, tačiau jie dar ne viską iš praeities užmiršo, todėl tokios aplinkybės verčia maištauti.
Knygos autoriui J. M. Coetzee rūpi žmogaus atmintis, prisiminimai ir jų vertinimas, darbo ir jo prasmės santykis, vyro ir moters artumas, motinos ir vaiko ryšys. Gyvenimas šitoje visuomenėje yra tikras išbandymas.
