„Pasaulis pagal Garpą“, nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs 25-ių laidų, tebėra J. Irvingo prozos viršūnė. Tai romanas, kuriuo autorius teigia norėjęs „rimtuolius ne kartą prajuokinti, o jautresnes širdis – sugraudinti“. Jam pavyko abu tie dalykai ir dar vienas – priversti susimąstyti apie tokį priešišką ir nesaugų, absurdišką mūsų laikų pasaulį. 1998 m. J. Irvingas apibendrina, jog šis romanas – apie tėvo baimę dėl savo vaikų: „Toji baimė gyvena net mažiausioje „Pasaulio pagal Garpą“ detalėje… Aš nesu netekęs vaiko. Tiesiog esu tėvas, turintis lakią vaizduotę. Ir vaizduotėje aš kasdien netenku savo vaikų“.
Johno Irvingo, vieno populiariausių ir įdomiausių nūdienos amerikiečių rašytojo, „prekinis ženklas“ – mokėjimas su humoru kalbėti net apie tragiškus dalykus, domėjimasis žmonių santykių keistenybėmis.
