Sebastianas Radas nėra toks gatvės advokatas, kokį este įpratę matyti. Jo kontora — neperšaunamas krovininis furgonas, pagamintas pagal užsakymą, su aukščiausios kokybės belaidžio ryšio aparatūra, baru, nedideliu šaldytuvu, puikiais odiniais krėslais ir slaptu skyreliu ginklams. Radas neturi partnerių ar bendradarbių, o jo samdomas iki dantų ginkluotas vairuotojas yra ir asmens sargybinis, ir sekretorius, ir golfo kedis. Gyvena vienas, mažame, bet itin saugiame ir prabangiame bute, o svarbiausias jo baldas — senovinis pulo stalas. Jis geria nedidelėmis partijomis pagamintą burboną ir nešiojasi su savimi pistoletą.
Sebastianas gina žmones, prie kurių kiti advokatai nė nesiartina: narkomaną vaikiną, pasak gandų, priklausantį satanistų kultui, kuris kaltinamas dviejų mažų mergaičių išžaginimu ir nužudymu; žiaurų nusikalstamo pasaulio baroną, patekusį į mirtininkų flygelį; namų savininką, areštuotą už šaudymą į Specialiosios paskirties būrio pareigūnus, per klaidą įsiveržusius į jo namus. Kodėl jis renkasi tokius klientus? Nes, Rado įsitikinimu, kiekvienas turi teisę į nešališką teismą, net jeigu jam, Sebastianui, tenka apgaudinėti, kad galėtų tokį teismą užtikrinti. Jis neapkenčia neteisybės, nemėgsta draudimo kompanijų, bankų ar stambių korporacijų; nepasitiki visų lygmenų valdžia ir juokiasi iš teisenos sistemos sampratų apie etišką elgesį.
Sebastianas Radas — iki šiol vienas iš spalvingiausių, keliančių pasipiktinimą ir gyvai pavaizduotų Johno Grishamo personažų. Šiurkštus, sąmojingas romanas, „Sukčius advokatas” reprezentuoja teisinio trilerio meistrą iš geriausios pusės.
Nuostabu… Grishamas vis dar geba sukurti ryškius personažus, keblias teisines situacijas ir šelmiškai suktus būdus, kaip iš jų išsirangyti.
Maureen Corrigan, The Washington Post
Sebastianas Radas nelyginant koks socialinio teisingumo karys, ir Grishamas juo naudojasi, smeigdamas dūrius teisinei sistemai… Ir visa tai daro stačiokišku, šiurkščiu, gergždžiančiu poetiniu išmintingo žmogaus balsu, dėl kurio Radas atrodo lyg koks XX amžiaus Filipas Marlou.
Benjamin Percy, The New Times Book Review
