„Norint rasti gyvenimo prasmę, beviltiška ieškoti tose vietose, kur žmonės mokomi jos ieškoti. Prasmę gali surasti tik paslaptyse.”
Kaitrią popietę vienoje Lisabonos aikštėje Džonas iš eigasties atpažįsta savo motiną, besijuokiančią nerūpestingu septyniolikmetės juoku. Ji mirusi jau penkiolika metų. „Mirusieji nepasilieka ten, kur jie palaidoti. Mirusieji gali pasirinkti, kur nori Žemėje gyventi”, – ji taria jam. Krokuvos turgavietėje jis pamato Keną, svarbiausią žmogų savo paauglystės metais, savo „passeur”, savo vedlį. Paskutinįsyk jie matėsi prieš keturiasdešimt metų, bet Džonas niekada nepamirš pamokų, išmoktų iš Keno: „Jei tau reikia paverkti, o kartais juk negali susilaikyti, – tai verk paskui, niekad neverk iškart! Nebent esi su tais, kurie tave myli, jeigu esi su jais, gali verkti iškart.”
„Mes susitinkame čia” – pasakojimai apie susitikimus su mirusiais mylimaisiais, atmintį, nuolatinę kelionę erdvėmis ir laiku. Šioje knygoje gyvieji ir mirusieji susitinka įvairiausiuose pasaulio miestuose – nuo Lisabonos iki Ženevos, nuo Madrido iki Londono ir Krokuvos. Miestų aikštės, upės, senieji pastatai ir rajonai braižo ypatingą žmogiškųjų santykių žemėlapį, kuria iš atminties neištrinamą iki šiol mylimų, bet jau išėjusių artimųjų, mokytojų, meilužių, draugų muziejų. Jo herojai, netikėtai įsiterpdami į gyvųjų pasaulį, veda per atminties miestus, kol žodžiai nebetenka prasmės, kol lieka svaiginamas supratimas: niekas nesibaigia, visa tęsiasi.
„J. Bergerio pasakojimai kupini grynos ir skaidrios nostalgijos, juose nėra drumzlino sentimentalumo, nes apie kitų gyvenimus kalbama su atidžia pagarba ir preciziškai sufokusuotu pastabumu. Ši subtili knyga prašyte prašosi vengti literatūrinių aiškinimų – tiesiog ja mėgautis, medituoti ir grožėtis.”
