Sūnus nežiūri tau į akis… vadinasi, jis
kaltas?
Jodi
Picoult romanas „Namų taisyklės“ vėl užgauna pačias jautriausias stygas…
Šįkart tai
istorija apie jaunuolį, vaikiną autistą, apie jo kasdienybę, santykius su
motina ir broliu, santykį su pasauliu… ir, be jokios abejonės, tai istorija
apie meilę — besąlygišką motinos meilę vaikui.
Aštuoniolikmečiui
Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio
sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam
sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo
atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas
– platesnis… Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta
kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių
priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti
Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau…
Kai
randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į
akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O
Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali
nužudyti žmogų?
Jodi
Picoult romane „Namų taisyklės“ jautriai paliečia neurologinio raidos sutrikimo
– autizmo – problemą. Autistas – koks tai žmogus, su kokiomis problemomis
susiduria, kokios visuomenės reakcijos sulaukia jis ir jo artimieji, gyvendami
šalia? Galų gale, kas tai per sutrikimas ir iš kur jis atsiranda?
