Serija: „The Stockholm Noir Trilogy #2“.
Tai antroji „Juodosios Stokholmo trilogijos“ dalis (pirmąją, romaną „Greiti pinigai“, „Baltos lankos“ išleido 2008 m.). Šįkart, išsisklaidžius „Greitų pinigų“ blizgesiui ir suvaidintam turtuomenės žavesiui, Stokholmas atrodo dar tamsesnis, niūresnis ir žiauresnis.
Kai kam Stokholmas buvo mielas, jaukus, autentiškas miestas. Vaizdingas, pasižymintis mandagiais ir paslaugiais žmonėmis, iššluotomis gatvėmis ir įdomiais apsipirkimo maršrutais. Mentams tai buvo alkoholyje, vėmaluose ir myžaluose skęstantis miestas. Daugeliui tai buvo vieši dienos centrai, įdomūs kultūros projektai, madingos kavinės ir gražūs fasadai.
Kitiems – būtent fasadai. Už jų: aludės, landynės, viešnamiai. Sumuštos moterys, kurių draugai ignoravo jų iki mėlynumo sutrankytus veidus, heroinu besikvaišinantys narkomanai, kurie vietinėje maisto krautuvėje apsivogdavo dėl pusvalandžio kaifo, laisvai besielgiantys priemiesčių snargliai, kurie suspardydavo pensininkus, einančius į banką susimokėti nuomos. Stokholmas – vagių, narkotikų platintojų, gaujų Meka. Kekšių eržilų susitikimų vieta. Veidmainių turgus.
Intriga sukasi apie tris pagrindinius veikėjus: tai buvęs samdomas kareivis Niklas, tarnavęs Irake, policininkas Tomas, laisvalaikiu krapštinėjantis savo mašiną ir į šoną nusukantis iš nusikaltėlių atimtą „žolę“, ir jaunas arabas, neseniai paleistas iš kalėjimo priemiesčių „banditėlis“ Mahmudas. Klaidžiojant painios žmogžudystės labirintais, galiausiai vėl visos gijos veda pas Radovaną, patį tikriausią Stokholmo Krikštatėvį, kuris tebevaldo kriminalinį Stokholmo pasaulį. Tik ar ilgai?
Autorius Jens Lapidus (Jensas Liapỳdusas, g. 1974) – ryški šiandienės Švedijos žvaigždė, advokatas, kurio specializacija – organizuoto nusikalstamumo bylos, neįtikėtino populiarumo sulaukusių kriminalinių romanų autorius.
