Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti… Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. *** Romanui 2014 m. skirta Europos Sąjungos literatūrinė premija. *** Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus. *** „Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija ‹…›. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ Pauls Bankovskis, „lr“; „Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“ Mārtiņš Kaprāns, „Latvju Teksti“; „Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“ Una Alksne, „Ubi Sunt“ *** ‹…› Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn. – Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau! Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn. – Gyvenimas neturi prasmės. Visi pasižiūrėjo į Sinį. Evos balsas buvo žemas: – Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės. Ji dėbtelėjo į Sinį: – Nestovėk taip arti krašto. – Viskas gerai, juk man baisu. – Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto. – Į kurią pusę? ‹…›